Ozėjo 11

₁Kai Izraelis buvo vaikas,

aš jį pamilau

ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų.

₂Juo daugiau juos šaukiau,

juo labiau jie traukėsi nuo manęs,

aukodami Baalams

ir degindami smilkalus stabams.

₃Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti,

savo rankomis juos nešiojau,

tačiau jie nepripažino,

kad aš jais rūpinausi.

₄Siejau juos su savimi žmogiškais saitais,

meilės ryšiais.

Buvau jiems kaip tie,

kurie glaudžia kūdikius prie skruosto.

Nusileidau ligi jų,

kad juos pamaitinčiau.

₅Jiems nebereikės grįžti į Egiptą;

Asirija bus jų karalius,

nes jie atsisakė grįžti pas mane.

₆Kalavijas siautėja jų miestuose,

naikina jų vartų sijas,

ryja juos dėl jų sąmokslų.

₇Mano tauta atkakliai gręžiasi nuo manęs.

Jie maldaus dėl jiems uždėto jungo,

bet niekas jo nepakels.

₈Efraimai, kaip galiu tave atmesti?

Izraeli, kaip galiu tave apleisti?

Negi galiu padaryti tave kaip Admą

ar pasielgti su tavimi kaip su Ceboimais?

Mano širdis neleidžia man to padaryti!

Mano gailestingumas tau per stiprus!

₉Nebausiu tavęs degančiu įniršiu,

nebenaikinsiu Efraimo,

nes aš esu Dievas, o ne žmogus;

aš esu Šventasis tarp jūsų

ir su pykčiu neateisiu.

₁₀Jie eis paskui VIEŠPATĮ,

riaumojantį tarsi liūtas.

Kai jis riaumos,

jo vaikai drebėdami rinksis iš vakarų.

₁₁Jie rinksis drebėdami

tarsi paukščiai iš Egipto,

tarsi balandžiai iš Asirijos krašto;

aš sugrąžinsiu juos į namus“, –

tai VIEŠPATIES žodis.